Ji – laisva ir jausminga, šiek tiek smulkmeniška, bet atsakinga, turinti savo nuomonę ir nenuoboda. Tačiau kai pasirodo gatvėje, žmonių ar draugų būryje, kavinėje ar dar kur, visos šitos savybės nublanksta ir atrodo, kad čia pat raudonu kilimu į „Oskarų“ apdovanojimus žygiuoja elegantiška, savimi pasitikinti fatališka moteris.
Taip, per gyvenimą ryšių su visuomene specialistė Agnė Dvarionienė keliauja būtent taip. Ir jei būtų mano valia, šitą vardą jos vietoje aš seniai jau būčiau iškeitusi į ryškesnį – kokį Saulė arba bent jau Žvaigždė. Nes kai tik ji pasirodo akiratyje, padangę nušviečia labai ryški šviesa. Ir vienus ji tiesiog sušildo, kitus gi akina taip, kad net nenori žiūrėti į jos pusę.
Fyfa*, kuri žino, kodėl yra fyfa
Prisipažinsiu: kai pirmą kartą susitikau tą A. Dvarionienę, mane ji irgi gerokai apakino. „Tegul į save pasižiūri – kažkokia fyfa“, – tyliai sau burbtelėjau, kai ji su kolega skambiai aptarinėjo moterų pedikiūro ypatumus, ir džiaugiausi, kad mano pedikiūras nuo jos aštraus žvilgsnio kukliai slėpėsi nutrintuose sportbačiuose.
Dar labiau piktino tai, kad šitos fyfos nagai buvo idealiai nulakuoti, makiažas (net ir vidurnaktį!) – pritrenkiantis, o suknelė ir bateliai tiesiog klykė paskutiniu mados klyksmu. Ji leido sau žavingai kvatotis ir atrodė, kad yra pati laimingiausia visame pasaulyje! (Ta laimė, beje, irgi savotiškai nervino…)
Vėliau kolegos iš ryšių su visuomene klano patikino, kad šita A. Dvarionienė yra visai ne fyfa, bet nerealiai geras žmogus, kieta moteris ir puiki ryšių su visuomene profesionalė. O ta jos nepriekaištinga išvaizda – tik ginklas, kurį naudodama kartu su kūrybiškumo ir profesionalumo kombinacija, ji guldo ant menčių net ir pačius priekabiausius ryšių su visuomene kampanijų užsakovus.
Ir iš kur ji tokia atsirado?
AČIŪ, teta piktoji!
A. Dvarionienė gimė ir užaugo Vilniuje bei iki paauglystės buvo visiškai normalus vaikas, kol… būdama vos keturiolikos metų ir didelio noro vedina neįsiveržė į televiziją. O tada per žydruosius ekranus ir juose transliuojamą tuo metu populiarią laidą „Dešimt geriausių“ apie ją sužinojo visa Lietuva.
Vėliau vesdama vieną po kito įvarius televizijos žaidimus ir per filmavimų pertraukas ruošdama pamokas, dalindama interviu žurnalistams ir dar už tai gaudama algą tuomet dar moksleivė A. Dvarionienė nė neabejojo, kad jos ateities profesija – būti žvaigžde. Ir tas kelias į žvaigždes, žinia, vingiavo link žurnalistikos studijų.
Už tai, kad A. Dvarionienė šiandien puošia ne televizijos ekranus, o ryšių su visuomene specialistų būrį, labiausiai reikėtų padėkoti dabartinio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano prof. dr. Andriaus Vaišnio vadovaujamai priėmimo komisijai. Ypač širdingas AČIŪ toje komisijoje dirbusiai piktai tetai, kuri galvojo, kad savo replika „Ai, čia ta mergaitė iš reklamos“ eliminavo potencialią konkurentę televizijoje, o iš tiesų nubloškė ją į gerokai prasmingesnės veiklos barus.
Diplomai ir kultūrizmas
Ir tada A. Dvarionienė nutarė užsiimti visuomenės studijomis. Vilniaus universitete įgijo sociologijos magistro kvalifikacinį laipsnį, o kiti „diplomai“, ryšių su visuomene žinios, kaip ji pati sako, buvo įgyti labai praktišku būdu.
Kai 2002 m. teko vos per valandą susiruošti į pirmąjį rimto darbo pokalbį su ryšių su visuomene agentūros „Komunikacija ir konsultantai“ vadovais, A. Dvarionienė net pasiskaityti nespėjo, kas apskritai yra tie ryšiai su visuomene.
„Tad iki šiol nežinau, kodėl mane jie priėmė. Gal įžvelgė didžiulį potencialą?“** – šypsodamasi sako ji, pridurdama, kad tai buvo ne tik pirmas rimtas darbas ir praktika, bet ištisas ryšių su visuomene universitetas, kuriame mokė du geriausi šios profesijos mokytojai – Laima ir Andrius Kasparavičiai.
Ir aišku, taip jau nutiko, kad agentūroje „Komunikacija ir konsultantai“ gavusi praktinį ryšių su visuomene žinių „bakalaurą“, A. Dvarionienė įsigeidė „magistro“. Taip atsidūrė „Swedbank“ Rinkodaros ir ryšių su visuomene departamente ir čia, padirbėjusi su rėmimo, socialiniais ir kultūriniais projektais, suprato, kad visa širdimi yra… kultūristė.
Kam tarnauja Dvarionų pavardė
Tiksliau, – ne kultūristė, o kultūros ministrė. Būtent taip A. Dvarionienę pravardžiavo visi aplinkiniai, prašydami patarimų, į kokius spektaklius, koncertus ir kitus kultūrinius renginius eiti, kur geriausia kviesti merginas į pasimatymą ir pan.
„Matyt, Dvarionienės pavardė įpareigoja ir visi galvoja, kad aš turėčiau išmanyti visus kultūrinius reikalus. Kita vertus, gal ir taip, nes jei ko nors nežinau, juk turiu tam tikrą privilegiją – visada galiu pasiklausti Dvariono“, – juokiasi pašnekovė.
Tiesa, paviliota skambių pareigų ir didelių pinigų ryšių su visuomene specialistė dar buvo nuklydusi į vieną didžiausių šalies koncernų, tačiau gavo gyvenimišką pamoką ir ilgam suprato: jei vadovo ir ryšių su visuomene specialisto vertybės nesutampa, tuomet jiems – ne pakeliui.
O kultūra – nežinia, ar tikrai dėl tos skambios pavardės – vis tiek A. Dvarionienę traukė, nors tu ką. Ji ir „Kino pavasaryje“ savanoriavo, ir „Alma littera“ įmonių grupėje dirbo, ir dar daugybę kitų projektų įgyvendino, kol įgijusi 14 metų patirtį, pasiekė tokią ribą, kad gali sau leisti rinktis ir nebedirbti to, kas jai ne prie širdies.
Ryšių su visuomene srityje žavi darbas su žmonėmis
A. Dvarionienės įsitikinimu, ryšių su visuomene apibrėžime užkoduota tiek daug visko, kad keliais žodžiais tą viską sunku apibūdinti. Tačiau jei reikėtų, ryšius su visuomene ji sutalpintų į tris žodžius – bendravimas, reputacija ir pasitikėjimas.
„Tai visiškai paprasti žodžiai, bet man labai svarbūs dirbant tuos darbus, kuriuos lydi mano vardas“, – tvirtai sako ji ir patikina, kad šioje srityje svarbiausios – bendražmogiškos taisyklės: būti sąžiningam ir gerbti kitų darbą. Tik tokiu būdu galima pasiekti paties geriausio rezultato.
Karjeros pradžioje nė neįsivaizdavusi, kas apskritai yra ryšiai su visuomene, dabar ji neabejoja: ši profesija jai pati tinkamiausia. Ir tai pirmiausia yra gebėjimas bendrauti, reprezentuoti, atstovauti, įtikinti, o tik paskui – mokėjimas pasirinkti tinkamas formas ir įrankius. „Galima parašyti tobulą pranešimą spaudai, bet jei nežinosi, kaip juo pasidalinti, o esant reikalui, – ką ir kaip įtikinti jo aktualumu, jis taip ir liks gulėti stalčiuje“, – sako A. Dvarionienė.
Tiesa, kartais tenka susidurti su iššūkiais. „Būna ir taip, kad gavusi užduotį, nežinai, nuo ko pradėti. Todėl galvoji, kad gal norėtum kažkokios paprastesnės profesijos, – šypsosi pašnekovė ir čia pat priduria: – Kita vertus, kiekvienas ryšių su visuomene projektas yra iššūkis – darai viską, ką gali, o garantijos, kad tai bus sėkmingai iškomunikuota juk nėra. Bet kaskart įveikus tuos iššūkius ir pasiekus gerą rezultatą, įsitikinu, jog darau tai, kas man iš tiesų yra skirta“.
Svajonių apie profesines viršukalnes metamorfozė: nuo Prezidentūros iki bandelių kepyklėlės
Tarp visų komunikuojamų kultūros ir kitokių projektų A. Dvarionienė atranda laiko ir Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungai. Šiuo metu (kaip ir prieš 10 metų, beje) ji eina sąjungos koordinatorės pareigas ir yra ta geroji fėja, kuri parengia teminius klubus, surikiuoja posėdžiui tarybos narius ir užsiima visa kita reikalinga organizacine veikla. Trumpai tariant, daro viską, kad visi čia būtų laimingi ir patenkinti.
„Man patinka žmonėms dovanoti geras emocijas ir todėl labai pikta, kai kas nors daro priešingai, Pavyzdžiui, niekada negaliu pateisinti blogo aptarnavimo ar šiaip blogos nuotaikos demonstravimo“, – sako ji, o paklausta, ar pati moka supykti, patikina, kad tik trimis atvejais, – kai kažkas blogai dirba savo darbą, nesilaiko savo žodžio arba menkina kitus.
Jei prieš dešimt metų kas nors būtų paklausęs A. Dvarionienės apie profesines viršukalnes, ji neabejotinai būtų pirštu parodžiusi į Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus. Ne, ne, į Prezidento krėslą ji nesikėsino, tačiau ją įkvėpė tuometinė Prezidento Valdo Adamkaus atstovės spaudai Violeta Gaižauskaitė.
„Man atrodė, kad tai – profesinė viršūnė, – juokiasi pašnekovė. – Tačiau dabar mano viršukalnės ir tikslai yra gerokai žemiškesni. Kartais man atrodo, kad galėčiau dirbti tiesiog gražioje bandelių kepyklėlėje, nes tikrai žinau, kad padaryčiau viską, kad žmonės į ją ateitų ne tik bandelių pirkti, bet ir patirti geros emocijos. Jos aš tikrai negailėčiau“.
10 FAKTŲ APIE A. DVARIONIENĘ, KURIŲ TIKRIAUSIAI NIEKAS NEŽINOJO:
Tinkamiausia plaukų spalva – blondinė ir tai ji suprato išbandžiusi beveik visas spalvas
(„pagaliau sulaukiau tokio amžiaus, kai supratau, kas man labiausiai tinka, ir manau, kad savo įvaizdį jau susikūriau“);
Nemėgsta jokio sporto
(„man sportas yra „pilkoji zona“ ir visame pasaulyje tik vienas vienintelis žmogus – treneris Jean Claude Edorh – dėl savo asmeninio žavesio ir begalinės teigiamos energijos kartais priverčia mane apsivilkti sportinę aprangą);
Jei ji nebūtų žmogus, būtų lapė
(„nes tiesiog esu į ją viskuo panaši“);
Vyro „konkurentas“ – Maiklas Džeksonas
(„deja, man taip ir nepavyko už jo ištekėti (kvatoja – aut.), bet jo muziką aš dievinu ir be galo džiaugiuosi perskridusi Atlantą bei aplankiusi jo amžinojo poilsio vietą“);
Geriausios atostogos – Turkijoje
(„iki šių metų būčiau sakiusi, kad namuose lovoje su knyga, bet pirmą kartą gyvenime išvažiavau į poilsinę kelionę ir supratau, ką tai reiškia. Gal ir be reikalo…“);
Dievinamas gamtos reiškinys – lietus
(„esu alergiška saulės šviesai ir jai spiginant net nenoriu lipti iš lovos; užtat apsiniaukusią dieną galiu nuversti kalnus”);
Ilgiausiai uždelsta skola – vieneri metai
(„pasiskolinau iš Andriaus Mamontovo K. Stanislavskio knygą „Aktoriaus saviruoša“ ir žadėjau grąžinti po mėnesio, bet grąžinau po metų. Dėl to man labai gėda. Bet knygą vis tiek perskaičiau“);
Didžiausia avantiūra – televizijos projektas „Aš – laidos vedėjas“
(„nors projekto nelaimėjau, gavau labai naudingos patirties ir taip užsigrūdinau, kad nuo šiol man nebaisi jokia kritika. Be to, aš vis tiek galvoju, kad kada nors dar sugrįšiu į televiziją“);
Autoritetas – Oprah Winfrey
(„o ryšiuose su visuomene mano mokytojas ir kolega – A. Kasparavičius. Tačiau, žinoma, yra labai daug ir kitų kolegų, kuriuos aš gerbiu ir kuriais nuoširdžiai žaviuosi“);
Gyvenimo kredo: geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei
(„čia tas dalykas, kuris niekada nekinta. O šiaip, aš, kaip tikra moteris, galiu kiekvieną dieną susigalvoti vis naują gyvenimo kredo ir vadovautis tuo, kas man tuo metu patogiau“).
* Fyfa: pasipūtusi mergina, pamaiva; mergina, kuriai labiausiai rūpi puoštis, puošeiva, dabita ir pan.
** Kaip šį klausimą išaiškino A. Kasparavičius, į darbą A. Dvarionienė buvo priimta išties dėl didelio potencialo: ji nieko nežinojo apie ryšius su visuomene, bet sužavėjo nuoširdumu, sąžiningumu ir loginiu mąstymu.
Straipsnio heroję tyrinėjo ir jos mintis užrašinėjo LRVS narė Ramunė HAZIR